Lidija Šimkutė is a Lithuanian and Australian bilingual poetess, translator. Born in Lithuania in 1942, she now resides in Australia. L. Šimkutė has published three poetry books in Lithuanian, twelve bilingual poetry collections, her poems were published in literary magazines and anthologies in Lithuania, Australia and USA. Her poetry has been translated into sixteen languages, including Japanese (six books by publisher Chinkurinkan). Lidija has also translated Australian poetry and prose into Lithuanian and Lithuanian poetry into English. Lidija‘s poetry has inspired music composers and performers and was used in modern dance and theatre performances. Most people comment on the brevity of Lidija Šimkutė‘s poetry and are amazed at her concentrated images. Others compare her worldview to haiku poetry.
リジア・シュムクーテはリトアニア語とオーストラリア英語のバイリンガルの詩人、翻訳者。1942年にリトアニアで生まれ、現在はオーストラリア在住。3冊のリトアニア語詩集、12冊のバイリンガル詩集を出版。詩はリトアニア、オーストラリア、米国の文学雑誌や選集にも掲載され、日本語（竹林館より出版の6冊）を含む16の言語に翻訳されている。 また、オーストラリアの詩や散文作品をリトアニア語に、リトアニア語の詩を英語に翻訳している。リジア・シュムクーテの詩は、作曲家や演奏家に影響を与え、モダンダンスや演劇でも採用されている。特に、その詩のシンプルさを評価し、研ぎ澄まされたイメージに魅了される人が多い。その世界観は俳句と比較されることもある。
Lidija Šimkutė
Niekas nestovi vietoje
Išvydau du ragus danguje. Pasinėrę debesyse jie iškeverzojo mėlynėje: ”Niekas nestovi vietoje.” Sumišau nežinodama, ar tik įsivaizduoju šį neįtikėtiną reginį. Gal taip reaguoju į viruso plėtrą pasaulyje?
Staiga, mano nuostabai, iš debesų pasirodė keista figūra su ožio ragais. Tai buvo PANAS, pusiau žmogus, pusiau ožys. Žaisdamas slėpynių demonstravo savo atstumiančią išvaizdą ir laukinę prigimtį. Pasirodydamas ir vėl pasislėpdamas už debesų jis staiga išsitraukė savąją Pano fleitą ir pradėjo groti viliojančią melodiją. Atrodė, norėjo prikelti prarastas ir persikeitusias nimfas Sairinksę ir Pitiją. Jos buvo Paną atstūmusios dėl jo nepatrauklios išvaizdos, nors buvo tik antraeilės moteriškos lyties dievybės.
Hipnotizuojančiai melodijai sklindant danguje netikėtai debesų sukūry pasirodė švytintys plaukai, paskui moters nuogas kūnas, oda balta kaip alebastras. Tai nimfa Sairinksė, pavirtusi į nendrę, kad išvengtų Pano persekiojimo. Atrodė, jis grodamas ilgėjosi jos prisikėlimo, išvydęs ją metė fleitą norėdamas ją apkabinti. Bet ji vėl atsitraukė į banguojančią nendrę ir praslydus pro jo pirštus ir dingo.
Pasitryniau akis. Ar čia koks ženklas? Vėl patryniau akis ir pakėliau galvą į dangų. Išvydau tą patį reginį.
Dangus sujudo pasirodžius šiai nemielai ir keistai būtybei, regis, nežinodamas, kokia žinią ji atneš į jo valdas. Aptaškė savo mėlyne debesis. Dangus aptemo. Sudundėjo perkūnas. Blykstelėjo žaibai, ir vėl trenkė.
Pano kūną nušvietė žaibo blyksniai. Jis nėrė į šį sąmyšį, virto aukštielninkas, kilo aukštyn, ir pagaliau viesulo pagautas sukosi kryžiumi. Atrodė kaip pamišėlis ieško savo nimfų. Bet kuo daugiau ieškojo, tuo labiau dangus atrodė demoniškai nusistatęs jį ištremti.
Pagaliau jis liovėsi vartytis kūliais ir grėsmingai kybojo virš manęs suniukęs lyg koks perkūno debesis. Aš pasilenkiau vengdama jo ragų.
“Kodėl dangus nori mane pašalinti? Kodėl PAN IKUOJA“? - jo balsas nudundėjo persmelkdamas mano ausų būgnelius. Jis atrodė apstulbęs. Jo ožiškas protas neturėjo jokių atsakymų.
Būdama žemės būtybė, mąsčiau, kad dangus turėtų žinoti, jog PANAS susijęs su pavasariu - gamtos atgimimu ir nauja pradžia.
Bet tada Pitija, kuri buvo pavirtusi pušimi, suspragsėjo: ”Besk savo ragais į šią dangaus betvarkę!“ Panas atsiminė, kad yra dievas. Jis atgavo savo dievišką statusą ir apsidžiaugė, kad Pitija jo visiškai neatstūmė ir užjautė jį sumišusį.
Panas atrodė rimtai nusiteikęs stoti prieš dangaus šėlsmą, bet jam ir priešiškai tamsai nežinant kelių mistiškų būtybių, Dema dievybės pralėkė per dangų ketindamos daugiau jį išbandyti savo antžmogiška jėga.
Stebėdama iš apačios nežinojau, ar jos neša žmonijai žinias iš protėvių pasaulio. Jaučiau Pano dilemą, kai jis svarstė, ar dėtis prie šių deminių ar demoniškų dvasių? Šis esminis vardo pakeitimas, be abejo, išmušė jį iš vėžių: ”PANDEMIJA”. Kelis kartus kartojo šį žodžių junginį žinodamas, kad mumyse visuose slypi demoniškumas.
Paną stulbino iš įvairių šaltinių sklindančios pranašystės. Matyt, su painiava susiduria dievai, pusdieviai, gyvuliai ir žmonės. Jis atsiduso iš Nežinios Debesies.
Pitijos silpnėjantis balsas prabilo iš aukštai: “Priimk šios pandemijos esmę, nes ji atves į naują pradžią”. Ir tada abiejų nimfų balsai nuaidėjo “Niekas nestovi vietoje”. Panas prisiminė, kad jo ragai tai buvo išrašę dangaus mėlynėje.
Dangus pragiedrėjo. Mano fantastiškos vizijos išnyko.
リトアニア
INDEX